Posts by tag
Visatoje
Kas yra kosminės dulkės?
Tarpžvaigždinėje ir tarpplanetinėje erdvėje sutinkamos smulkios kietų. kūnų dalelytės, jas kasdienintame gyvenime vadiname dulkėmis. Norėdami atskirti jas nuo Žemės šių dalelyčių telkinius vadiname kosminėmis dulkėmis, nors jų fizinė sandara yra panaši. Tai nuo 0,000001 ligi 0,001 centimetro dydžio dalelytės, kurių cheminė sudėtis iki šiol aplamai nežinoma.
Dažnai šios dalelytės sudaro debesis, kurie pastebimi įvairiais būdais. Pavyzdžiui, mūsų planetų sistemoje kosminės dulkės buvo pastebėtos todėl, kad Saulės šviesa, išsisklaidydama jose, sukelia reiškinį, kuris nuo senų laikų žinomas kaip „Zodiako šviesa”. Zodiako šviesą mes matome labai šviesiomis naktimis tai silpnai švytinti juosta, nutįsusi danguje išilgai Zodiako (nuo to ir pavadinimas); ji palengva silpnėja, mums tolstant nuo Saulės (kuri tuo metu yra už horizonto). Zodiako šviesos intensyvumo matavimai ir jos spektro tyrimas rodo, kad ji atsiranda, Saulės šviesai išsisklaidant kosminių dulkių debesies dalelytėse, kurios supa Saulę ir siekia Marso orbitą (taigi, Žemė yra kosminių dulkių debesies viduje).
Kosminės dulkės tarpžvaigždinėje erdvėje pastebimos tokiu pat būdu.
Jeigu kuris nors dulkių debesis atsidurs netoli palyginti šviesios žvaigždės, tai tos žvaigždės šviesa išsisklaido debesyje. Tada šį dulkių debesį matome kaip šviesią dėmelę, vadinamą „nereguliariu ūku” (išsisklaidžiusiu ūku).
Zodiakas, Zodiako juosta — eilė žvaigždynų. esančia išilgai didelio dangaus sferos apskritimo, kuriuo vyksta matomasis metinis Saulės judėjimas.
Kartais kosminių dulkių debesis yra matomas todėl, kad jis užstoja už jo esančias žvaigždes. Tada jį atskiriame kaip palyginti tamsią dėmę žvaigždėtos dangaus erdvės fone.
Kosmines dulkes dar galima susekti trečiuoju būdu iš žvaigždžių spalvos keitimosi. Žvaigždės, esančios už kosminių dulkių debesies, aplamai yra žymiai raudonesnės. Eidama pro kosmines dulkes, beje, kaip ir pro Žemės dulkes, šviesa parausta. Šį reiškinį dažnai galime stebėti Žemėje. Ūkanotomis naktimis matome, kad toli nuo mūsų esantys žibintai skleidžia raudonesnę šviesą, negu arti esantieji, kurių šviesa iš tiesų nepasikeičia. Tačiau mes turime pridurti: spalva kinta tik nuo dulkių, susidedančių iš mažti dalelyčių. Ir kaip tik tokios dulkės dažniausiai būna tarpžvaigždinėse bei tarpplanetinėse erdvėse. O iš to fakto, kad šios dulkės parausvina už jų esančių žvaigždžių šviesą, mes darome išvadą, kad tos dalelytės labai mažos, apie 0,00001 cm.
Mes tiksliai nežinome, iš kur atsiranda kosminės dulkės. Greičiausiai iš tų dujų, kurias nuolat išmeta žvaigždės, ypač jaunosios. Esant žemai temperatūrai, dujos sušąla ir virsta kietu kūnu — kosminių dulkių dalelytėmis. Ir atvirkščiai, šių dulkių dalis, patekusi palyginti aukštą temperatūrą, pavyzdžiui, prie kokios nors karštos žvaigždės arba susidūrus dviem kosminių dulkių debesims, o tai mūsų Visatoje neretas reiškinys, vėl virsta dujomis.
AR NIEKAS VISATOJE NESTOVI VIETOJE?
Šių laikų astronomui ir fizikui aplamai nežinoma „sąvoka „stovėti vietoje”. Judėjimas ir rimtis santykinės sąvokos. Tai reiškia, kad jos turi prasmę tik tada, kai judėjimą ar rimtį imame ko nors atžvilgiu.
Kadaise žmonės buvo įsitikinę, kad Visatoje esąs „kažkas”, ką galima laikyti nejudančiu dalyku. Senovėje tas „kažkas” buvo Žemė, Koperniko laikais Saulė. Tačiau netrukus įžymusis Galilėjus įrodė, kad neturime jokio pagrindo manyti, jog Saulė arba kuris nors kitas kūnas Visatoje „stovi vietoje”.
Pagalvokime, kieno atžvilgiu tasai „kažkas” turi nejudėti arba stovėti vietoje. Jeigu kuris nors kūnas nejudės Saulės atžvilgiu, tai dar visai nereiškia, kad jis stovi vietoje, nes pati Saulė toli gražu nestovi vietoje. Lygiai taip pat nė viena žvaigždė nestovi vietoje.
Galima būtų dar paklausti: ar nežinome Visatoje (dviejų arba daugiau visiškai nejudančių kūnų? Ne, nežinome tokios kūnų poros arba grupės, nes, jeigu jų kūnai tam tikru momentu ir būtų vienas kito atžvilgiu rimties būvyje, tai jų savitarpio traukos jėga priverstų juos pajudėti.
IŠ KOKIŲ ELEMENTŲ SUSIDEDA VISATA?
Mes žinome, kad Visata susideda iš tų pačių elementų, iš kurių sudaryta Žemė ir kurie mums žinomi iš chemijos bei fizikos. Tačiau tai nereiškia, kad visur jų yra vienoda proporcija. Priešingai. Pavyzdžiui, Kosmose vandenilio dažnai sutinkama žymiai daugiau, negu Žemėje. Kaip tik taip būna visose arba beveik visose žvaigždėse ir, turbūt, tarpžvaigždinėje materijoje. Ten vandenilis sudaro apie 80 procentų medžiagos, tuo tarpu žemėje jo procentas mažesnis.
Tačiau galimas dalykas (nors ligi šiol stebėjimai to nepatvirtino), kad tam tikruose dangaus kūnuose gali būti ir kitų elementų arba tokių elementų atmainų kokių žemėje nežinome. Juk elementai nėra kažkas nekintama. įvairiomis sąlygomis susidaro įvairios elementų rūšys. Kadangi įvairiuose dangaus kūnuose yra įvairiausios sąlygos, neretai labai skirtingos nuo žemės sąlygų, vadinasi, ten gali taip pat atsirasti ir kitos elementų atmainos.
Kiekvienas elementas turi daug atmainų, vadinamų izotopais, kurie turi nevienodą atominį svorį, bet neišsiskiria fizinėmis ir cheminėmis savybėmis.