- Žemės ūkis
- Statyba
- Sportas
- Šokiai
- Rinkodara – reklama
- Rinka ir ekonomika
- Prekės
- Įdomybės
- Geodezija
- Automobiliai
- Augmenija
Rinka ir ekonomika. Temos apie ekonomiką, rinką, kokia situacija Lietuvoje. Ekonomikos dėsniai, nekilnojamas turtas, verslas, verslo plėtra.
Kompiuteriai neabejotinai tapo esminiu modernaus gyvenimo bruožu. Jeigu jūs vadovautumėte kompiuterių gamintojui, kurią gamybos strategiją pasirinktum: užsakomąją ar serijinę? Tiesą sakant, kompiuterių pramonė naudoja abi strategijas. Pasižiūrėkim į viską iš arčiau.
Apple korporacija
Geras pavyzdys kompanijos, kuri naudoja serijinę strategiją, yra Apple korporacija. Nors Apple naudoja į užsakymus orientuotą procesą Mac užsakymams iš interneto parduotuvės, kaip aptarėme Verslo procesai praktikoje 4-1 iš 4 skyriaus, ji naudoja serijinius procesus Mac pardavimams Apple parduotuvėse. Pirmiausia Apple įvertina Mac kompiuterių paklausą. Tada apskaičiuoja gamybos apimtis ir žaliavų kiekį, reikalingą sukonstruoti pakankamai kompiuterių paklausai patenkinti. Apple perka žaliavas ir išmatuoja gamybos apimtis iš anksto, kad minimizuotų kaštus perkant didmeniniais kiekiais ir gaminant stambiomis partijomis. Vėliau Apple gamina nustatytą kiekvieno Mac modelio kiekį ir gabena juos į Apple parduotuves ir kitus mažmeninio realizavimo taškus. Kai klientai ateina į Apple parduotuvę, jie tikisi, kad norimas kompiuteris bus ten ir jie galės nedelsiant gabenti jį namo.
Kadangi Apple naudoja serijinę strategiją, kompanija turi skirti nepaprastai daug dėmesio ir mažmeninės prekybos pardavimams, ir prekių kiekiui, turimam atsargoje, kad apskaičiuotų savo paklausą kuo tiksliau. Jei Apple pervertina paklausą tam tikram produktui, kompanija įklimps su didelėmis labai brangių produktų atsargomis, kurių pirkėjai nenori pirkti ir kurių vertė sumažės stovint lentynose. Priešingai, jeigu ji nepakankamai įvertina produkto paklausą, klientams bus pranešta, kad norimas kompiuteris yra išparduotas. Tada jie turės du pasirinkimus: arba užsisakyti ir laukti kol parduotuvė pasirūpins prekių atsargomis, arba nusipirkti gaminį kitoje parduotuvėje. Abiem atvejais klientas bus nepatenkintas ir gali sumažėti įmonės pardavimai.
Dell korporacija
Visiškai priešingai, vienas iš Apple pagrindinių konkurentų – Dell – naudoja užsakomąją gamybos strategiją. Dell buvo pirmoji pramonės kompanija pradėjusi kurti kompiuterius tik tai gavus formalų užsakymą ir tiksliai sužinojusi, kokio produkto klientai nori. Kadangi Dell neturi mažmeninių pardavimų taškų kaip Apple (nors nesenai išmėgino kelis mažmeninės prekybos partnerius), kompanija labiausiai pasikliauja telefoniniais ir interneto pardavimų kanalais. Skirtingai nei Apple klientai, Dell klientai pateikia užsakymą ir supranta, kad turės laukti kelias dienas kol kompiuteris bus pagamintas ir pristatytas.
Kai pirkėjas pateikia užsakymą, Dell paprastai surenka kompiuterį iš turimų žaliavų ir siunčia jį tiesiogiai klientui. Todėl Dell nereikia rūpintis užbaigtų produktų paklausos matavimu, nes tiksliai žino, ko pirkėjai nori, remdamasis pateiktais užsakymais. Vis dėlto Dell turi būti ypatingai atsargus perkant žaliavas ir valdant savo gamybos apimtis. Kadangi gamybos procesas yra labai lėtas – kartais vienas produktas per laiko vienetą – jis turi įvertinti žaliavų poreikius ir gamybos planą, remiantis nežinoma paklausa. Dell bendrovė ypatingai jautri žaliavų pertekliui ar trūkumui ir gamybos pajėgumų stygiui ar švaistymui. Jeigu Dell neturi pakankamai žaliavų ar gamybos pajėgumų, klientai turės laukti daug ilgiau kol jų kompiuteriai bus atsiųsti. Priešingai, jei kompanija turi per daug žaliavų ar gamybos pajėgumų, ji praras pinigus.
Nors Dell klientai yra įpratę laukti kelias dienas savo kompiuterio, jie gali būt nepatenkinti jei jų užsakymas bus atidėtas keletui savaičių dėl žaliavų trūkumo ar neįvykdytų užsakymų. Taip pat Dell pelningumas nukentės jei jo gamybinės linijos neturės darbo ar sandeliai bus perpildyti nenaudojamomis žaliavomis.
Apple, ir Dell pasirinko gamybos strategijas, kurios maksimizuoja jų pelningumą
Ir Apple, ir Dell pasirinko gamybos strategijas, kurios maksimizuoja jų pelningumą. Apple tiki, kad kontroliuojant pirkimų patirtį internetu ir parduotuvėse, ji gali pritraukti daugiau klientų. Ši strategija verčia Apple užtikrinti, kad parduotuvėje būtų prekių tada, kai pirkėjas ateina pirkti, kas padidina pirkimo tikimybę. Be to, Apple žymiai sumažina kaštus vykdydama stambią, suplanuotą gamybą ir ją glaudžiai derindama su mažmeninių pardavimų duomenimis, gaunamais iš parduotuvių. Taigi, serijinis gamybos procesas tikriausiai yra geriausia strategija Apple ir jos klientams.
Dell atveju užsakomasis gamybos procesas derinasi prie greitu surinkimu ir standartizuotais produktais. Dell klientams yra patogu užsisakyti kompiuterį, kurio jie nėra matę, nes jie žino, kad Dell naudoja aukštos kokybės, pramoninių standartų komponentus. Jie taip pat išmoko pasitikėti ir žino, kad Dell atsiūs pagamintus kompiuterius per kelias dienas, jiems patogiau laukti kol jis atvyks nei atsiimti parduotuvėje.
Iš esmės, klientų pirmenybės ir elgesys nulemia gamybos procesą kiekvienoje kompanijoje. Apple klientai nori paliesti ir išbandyti produktą mažmeninėje parduotuvėje, tuo tarpu Dell klientai yra laimingi galėdami nusipirkti kažką telefonu ar internetu. Abi kompanijos optimizavo gamybos procesus specifiniais klientų reikalavimų rinkiniais ir savo vidiniais pelningumo tikslais bei kaštų struktūra.
Pačią vertę teikia taipogi keturios aplinkos jėgos [8]:
- Fizinės aplinkos jėgos.
1.1. Gamtinė aplinka – pati žemė, topografija, dirvos struktūra, prieiga, buvimo vieta, klimatas, mineraliniai ištekliai, augalų ir gyvūnų buvimas, grožis, harmonija ir ekologinė pusiausvyra.
1.2. Negamtinė aplinka – žemės valdų dydis ir forma, žmonių užimtumo, verslo ir pramonės struktūra, komunalinės paslaugos, aplinkosauga, sveikatos apsauga, keliai, aerouostai, jūrų uostai, laivybos keliai, viešasis transportas, komunikacijos ir poilsio zonos, mokslo ir švietimo bei kultūros įstaigos.
- Socialinės aplinkos jėgos – šeimos dydžio ir amžiaus grupių pasiskirstymas kaimynystėje, gyventojų skaičiaus augimas, mažėjimas ar pokyčiai kaimynystėje, regione ar šalyje, gyvenimo stilius ir pragyvenimo lygis, požiūris į teisę, valdžią ir asmeninę atsakomybę, požiūris į plėtrą, vystimąsi/ augimą ir ekologiją, požiūris į švietimą.
- Ekonominė aplinka – pajamų lygis kaimynystėje, įsidarbinimo galimybės ir tendencijos, atlyginimų lygis, kreditų gavimo tikimybė ir palūkanų norma, kainų lygis ir mokesčių už nuosavybę našta, asmeninių santaupų lygis ir investicijų grąža, bendras verslo aktyvumas, paklausa ir pasiūla, prekių ir paslaugų pasiūla.
- Politinės aplinkos jėgos – teritorinis planavimas, statybos ir saugumo reguliavimas, aplinkosaugos įstatymai, nykstančių rūšių apsaugos aktai, policijos, ugniagesių ir sveikatos apsaugos tarnybos, nusikaltimų prevencija, švietimas ir poilsio zonos, viešieji darbai, fiskalinė politika ir mokesčiai, politika ir kontrolė, vyriausybės remiamos miestų pertvarkymo ir statybų finansavimo programos, verslo ir pramonės reguliavimas.
Pokyčiai šalies ekonomikoje taip pat turi didelį poveikį nekilnojamojo turto kainai. Galima išskirti tokius ekonominius faktorius: bendrosios ekonomikos vystimosi tendencijos ir verslo ciklai, nekilnojamojo turto pasiūlos faktoriai (parengtų NT objektų pasiūla, naujos statybos, tuščių/neįsisavintų žemės plotų pasiūla), paklausos faktoriai (gyventojų skaičius, perkamoji galia), vyriausybės veikla (namų statybos ir miesto plėtros programos, vyriausybinė bankinė ir monetarinė politika, energetika ir aplinkosauga, fiskalinė politika.
2.1 Nekilnojamojo kultūros paveldo išskirtinumas
Išvardinti veiksniai daro įtaką nekilnojamam turtui vertei, taip pat ir kultūros paveldo ekonominei vertei. Tačiau kultūros paveldo objektai turi daug bruožų, kuriais jie skiriasi nuo paprastų, ne kultūros vertybių statinių. Pagrindiniai unikalūs bruožai: didėjanti teisinė apsauga; architektūrinė, istorinė, mokslinė ar meninė vertė; apribojimai, susieti su naudojimu, perdavimu, naudojimo paskirties pakeitimu, modernizavimo darbai; įsipareigojimai padaryti juos prieinamus visuomenės ir mokslo bei švietimo tikslams.
Dabartiniai teisės aktai, reglamentuojantys kultūros paveldo objektus ypač stipriai riboja jų paskirties pakeitimą, nes pritaikant statinį kitam naudojimui dažnai reikia- keisti ar įstatyti naujoje vietoje langus, keisti fasado detales, perkelti ar išgriauti vidines pertvaras. Teisinė struktūra šiuo metu veikia kaip kultūros vertybės vertę mažinantis veiksnys. Tačiau kita vertus, visi atlikti pakeitimai dažniausiai menkina pastato kaip kultūrinės vertybės architektūrinę, istorinę ar meninę vertę. O pastaroji vertė labai svarbi, kaip išskirianti objektą iš kitų ir suteikianti ypatingą statusą tarpe viso nekilnojamo turto. Šį kriterijų galima vertinti kaip labai ryškiai didinantį objekto vertę.
Kultūros paveldo vertę mažina
Apribojimai, susieti su jų naudojimu, perdavimu, naudojimo paskirties pakeitimu, modernizavimo darbais turbūt savaime aišku – kultūros paveldo vertę mažina. Nes esant tokiems apribojimams dažnai neįmanoma naudoti nuosavybės pagal jai nustatytą maksimalų ir geriausią panaudojimą. O tai labai svarbu įsigyjant kultūros vertybę. Juk esant bent mažiausiems trukdžiams tos vertybės naudojimui, jos vertė savaime suprantama – krenta.
Vertindami kultūrinės vertės ir visuomeninės reikšmės objektus turime atsižvelgti ir į elementus, kurie išskiria istorinį turtą iš kitų [8]:
- Jų artimiausios aplinkos svarba kaip jų neatskiriamos dalies (žemė, specialus planavimas, vaizdai šalia turto ir jų tarpusavio ryšys, paties turto vaizdas ir jo aplinka ir t.t.).
- Retas jų pristatymas rinkoje.
- Dažnas dalinis ar visiškas jų funkcionalumo, priskirto originaliam naudojimui, mažėjimas.
Nustatant vertinamo turto rinkos vertę atkreipiamas dėmesys į tokius veiksnius kaip turto savininko (nuomininko) pelnas – pajamos iš nuomos, pajamos iš turte vykdomo verslo, įskaitant unikalumo prestižą ir istorinio turto patrauklumą; turto naudojimo ir nuomos kaina; kainos, susietos su turto pagerinimų, reikalaujamų atitinkamų apsaugos tarnybų, finansavimo stoka; apribojimai dėl unikalių turto ypatybių (pritaikymo ir išsaugojimo darbų, suteikiančių turtui reikiamą atstatymo formą, tvarka ir draudimai; atnaujinimo darbų apimties ir laikotarpio tvarka bei draudimai, susieti su istorinio turto prižiūrėtoju; apribojimai dėl pratęsto techninės dokumentacijos, kuri yra sąlyga gauti leidimą atnaujinimo/atstatymo darbams, laukimo periodo; rūpesčiai dėl reikalavimo naudotis tradiciniais atnaujinimo darbų metodais naudojant brangesnes pastatų medžiagas ir samdant aukštesnę kvalifikaciją turinčius atnaujinimo darbų specialistus. Kitos individualaus pobūdžio kliūtys priklausančios nuo prestižo ir pastato tipo. Turbūt savaime aišku, jog tokie apribojimai ir kliūtys mažina kultūros objekto vertę.
Istorinio turto rinkos vertė apskaičiuota naudojant palyginamąjį metodą yra nustatoma apsvarstant toliau pateikiamus panašumus [8]:
- Turto bruožus, kaip – padėtis, visiškas skirtingų komunikacijų prieinamumas, artimiausios apylinkės, žemės sklypo dydis, techniniai ir ekonominiai pastato parametrai, taip pat statybai tinkantis miškas, abiejų paminėtų elementų planas ir ryšys tarp jų, jų tinkamumo ir naudingumo būklė, ryšio paslaugų priemonių tipas, potencialaus vystymo galimybės susietos su istorinio turto prižiūrėtojo sprendimais ir vystymo planų sąlygomis.
- Nematerialūs bruožai tokie kaip: unikalios padėties patrauklumas ir specialios architektūrinės prielaidos, stiliaus vienarūšiškumas ir architektūrinių formų estetika, istorinė ir kultūrinė vertė, tokio turto retumas įprastinio turto rinkoje (pasiūla).
Jei nustatoma rinkos ar atnaujinimo vertė, atkreipiamas ypatingas dėmesys į sekančius objektų vertę įtakojančius veiksnius: jų gamtovaizdžio vientisumą, kuris reiškia natūralios aplinkos įtaką artimiausiai turto architektūros elementų aplinkai, kuri turi pastebimą įtaką istorinio turto vertei; jų kraštovaizdis ir erdvės naudingumas, kuris reiškia gamtos aplinkos duotų elementų naudingumą architektūrinėse istorinio turto erdvinėse struktūrose atnaujinimo darbams. Vėlesnė reikšmė: atnaujinamos ar esamos būklės išsaugojimas; elementų, kurie nedaro poveikio planams, pertvarkymas ir palikimas, prarastų elementų atnaujinimas ar pertvarkymas, kuris, neskaitant atnaujinimo darbų, reikalauja pakeitimų kompozicijoje, susietoje su naujų funkcijų įvedimu – žymių pagrindų ir ikonografinių medžiagų atkūrimas ar atstatymas; likvidavimas dėl eklektizmo (istorinio stiliaus trūkumo), per didelių istorinių įrengimų investicijų ir apdailos darbų (būtinas istorinis turtas, kuris turi svarbius natūralius elementus, alternatyvaus panaudojimo vertės nustatymas). Surašyti elementai įtakoja turto vertę labiau nei vertinami natūralūs elementai, kurie paprastai neturi konkrečios materialinės vertės dėl priverstinių apribojimų. Vertintojas, kuris apsvarsto aukščiau minėtas sąlygas, vertindamas visada turėtų įvertinti jų poveikį pradėtam vertinimui [8].
Nekilnajamo turto objektų vertės nustatymas
Tam tikros paskirties objektams nustatoma vertė vadovaujantis ir papildomais kriterijais. Skirtingi faktoriai nurodo skirtingą patrauklumo lygį ir turi būti išanalizuoti vertinant į registrą įtrauktus pastatus, pvz.: teatrui – automobilių stovėjimo aikštelių artumas, galimybė įrengti restoraną ar barą teatre; viešbučiui – galimybė didinti pastatą ar statyti naujus statinius, galimybė automobilių stovėjimo aikštelei, sporto įrenginiai (teniso, jodinėjimo aikštelės, plaukiojimo baseinai, golfo aikštynai); piliai vyno regione – vyno aplinka yra svarbi, jei pilis gali būti panaudota vyno gamybai. Pilies vardas ant vyno butelio yra priežastis didinti jo vertę [5].
Suprantama, kad nekilnojamųjų kultūros vertybių vertinimas yra šiek tiek sudėtingesnis, mat kol nėra aiškus ne tik labiausiai tinkamas metodas vertei nustatyti, bet dargi reikia įvertinti daugelį kriterijų, į kuriuos vertinant paprastą objektą nereiktų atsižvelgti.
šaltinis: http://priority.lt/mazmenines-prekybos-patalpu-rinka/