KAS YRA POLIARINĖ PAŠVAISTĖ?
Šį gamtos reiškinį dažniausiai galima stebėti ilgomis poliarinėmis naktimis, kurios, žiūrint, koks atstumas nuo ašigalio, tęsiasi be pertraukos nuo kelių dienų beveik iki šešių mėnesių.
Ir kaip tik čia, amžinų ledynų ir sniegynų rajonuose, atsiranda dangaus pašvaistė, nuausta iš gelsvai žalsvų arba įvairiaspalvių labai judrių šviesos spindulių. Tai dažniausiai vyksta tam tikru atstumu nuo magnetinių Žemės polių. Išaiškinta, kad poliarinės pašvaistės įtampa glaudžiai susijusi su dėmių skaičiaus padidėjimu Saulėje.
Taigi matome, kad poliarinė pašvaistė yra sudėtingų ryšių tarp žemės ir Saulės grandis.
Dabar jau žinome, kad šis reiškinys vyksta 80 – 1000 kilometrų aukštyje virš Žemės paviršiaus, rečiausiuose atmosferos sluoksniuose — jonosferoje.
Kas gi, būtent, sukelia poliarinę pašvaistę? Šiuo metu vyrauja nuomonė, kad ją sukelia išretėjusių dujų švytėjimas jonosferoje, veikiant Saulės siunčiamiems įelektrintų dalelių srautams. Poliarinės pašvaistės šviesa savo pobūdžiu šiek tiek, panaši į reklamos šviesą mums gerai žinomuose neoniniuose vamzdeliuose. Šiuose vamzdeliuose taip pat šviečia išretintos dujos, per kurias paleista elektros srovė. Saulė spinduliuoja elektringas daleles, kurias arti Žemės traukia magnetiniai poliai. Todėl jonosfera stipriausiai bombarduojama poliariniuose rajonuose ir ten dažniausiai pasirodo šiaurės pašvaistė.