- Ūkis: San Victor
- Ūkininkas: Alejandro Molina Leanza
- Šalis: Gvatemala
- Derlius: 2020-2021 m.
- Regionas: Fraijanes, Fraijanes
- Aukštis: 1400 m virš jūros lygio.
- Veislė: Borbon, Pache, Catuai
- Derliaus nuėmimas: Lapkričio-balandžio mėn.
- Perdirbimas: Plauta
APIE ŪKĮ
San Victor ūkis įsikūręs Fraijaneso plynaukštėje, tarp dviejų ugnikalnių – Cerro Redondo ir vis dar aktyvaus Pacaya. Šis regionas turi turtingą kavos istoriją, siekiančią apie 200 metų.
Vietos dirvožemis priskiriamas smėlingam priemoliui, kurį lemia šviežių pelenų iš ugnikalnio, dumblo ir molio. Be to, juose gausu kalio – svarbaus elemento, lemiančio puodelio kokybę.
Ūkis pasižymi labai unikaliu klimatu, nes vietovę supa trys skirtingi geografiniai taškai: Amatitlano ežeras, Kalderaso ežeras ir Los Pinoso lagūna su ypatinga konvergencija drėgmės ir temperatūros kontrastas. Be to, čia teka daug upių, kurios teikia gausiai aprūpina vandeniu.
PLAUTAS APDOROJIMAS
Tai vienas iš įprastų kavos procesų, tačiau griežtai laikantis higienos normų derliaus nuėmimo metu. Šviežiai nuskinta kava ruošiama nuo 14 iki 9 val. Plovimo procesas vyksta kitą rytą. Kava perkeliama į „šlapią malūną“, kur ji išvaloma nuo plūduriuojančių medžiagų. Minkštimas nuo pupelių atskiriama depulptoriumi.
Tada pupelės džiovinamos, kad būtų 12 % drėgnumo. Iš kiekvienos džiovintos kavos partijos imamas mėginys siunčiamas į kokybės kontrolės skyrių, kad būtų patikrintas kavos skonio profilis ir kokybė. Pupelės maišuose laikomos vieną arba du mėnesius. Prieš išsiunčiant eksportui, jos yra valomos lukštenimo mašina.
“San Victor” istorija prasideda 1989 m., kai tėvas dabartinio generalinio direktoriaus Alejandro Molina, daktaras Raúl ėmėsi ir pasinėrė į kavos pramonę ir surizikavo šiame ūkyje.
Išvykęs iš šalies būdamas 11 metų ir įgijęs išsilavinimą JAV. Alejandro Molina įgijo nemažai patirties kavos pramonėje: dirbo skrudintojo, importuotojo ir net nacionalinėje kavos asociacijoje. Galėdamas pamatyti, kas buvo JAV vartotojų rinkoje, jis perėjo į JAV savo ūkį į specializuotos kavos sritį; atskyręs savo veisles, gerindamas vyšnių kokybę ir gamindamas kokybės kontrolė tapo neatsiejama ūkio veiklos dalimi.
“San Victor” įmonėje veikia drėgnasis malūnas, kuris yra tarsi centras, skirtas keletui kooperatyvų, smulkiųjų ūkininkų ir Los Verdes Fraijanes bendruomenės. Šiuo metu drėgnojo malūno turi aplinkosaugos licenciją, leidžiančią tinkamai tvarkyti vandens išteklius ir šalutinius produktus.
Skanių kavos pupelių galite nusipirkti – Cofmos
KODĖL, KAI PAS MUS DIENA, AMERIKOJE NAKTIS?
Tikslumo dėlei šį klausimą iškelsime plačiau: kodėl, kai keliamės sausio 1 dieną šeštą valandą ryto, tai Niujorke išmuša tiktai 12 valandą nakties, žmonės susidaužia taurėmis ir sveikina vienas kitą su Naujaisiais metais? Pas mus jau naujų metų pradžia, o ten tik jų išvakarės. Dar toliau į vakarus, San Francisko mieste, laikrodis tuo metu rodo gruodžio 31 dienos devintą valandą vakaro, ir žmonės baigia ruoštis Naujųjų metų vakarienei. Taip yra todėl, kad rutulio pavidalo Žemė sukasi apie savo ašį taip, jog per parą kiekvienas Žemės paviršiuje esantis taškas, pavyzdžiui, Varšuva arba Niujorkas, padaro apie Žemės ašį visą apskritimą.
Jeigu šio sukimosi, metu miestas yra apšviestas Saulės spindulių — tada ten diena, o jeigu jis yra šešėlyje — tai naktis. Kaip žinoma, dienos ir nakties ilgumas priklauso nuo metų laiko ir geografinės platumos.
Niujorkas yra Varšuvai priešingame pusrutulyje, bet atstumas tarp jų visada tas pats, nes, Žemei sukantis apie ašį, Varšuva nei pasiveja Niujorką, nei atsilieka nuo jo.
Vadinasi, Varšuvos gyventojai, kaip ir niujorkiečiai, tartum sukasi karuselėje, nuosekliai išvažiuodami iš tamsos rytą, vidurdienį būdami tiesiai priešais Saulę ir įvažiuodami į tamsą temstant.
Varšuva ir Niujorkas niekada negali vienu metu atsidurti tiesiai priešais Saulę, tai yra ten tuo pačiu metu negali būti vidurdienis.
KAS YRA POLIARINĖ PAŠVAISTĖ?
Šį gamtos reiškinį dažniausiai galima stebėti ilgomis poliarinėmis naktimis, kurios, žiūrint, koks atstumas nuo ašigalio, tęsiasi be pertraukos nuo kelių dienų beveik iki šešių mėnesių.
Ir kaip tik čia, amžinų ledynų ir sniegynų rajonuose, atsiranda dangaus pašvaistė, nuausta iš gelsvai žalsvų arba įvairiaspalvių labai judrių šviesos spindulių. Tai dažniausiai vyksta tam tikru atstumu nuo magnetinių Žemės polių. Išaiškinta, kad poliarinės pašvaistės įtampa glaudžiai susijusi su dėmių skaičiaus padidėjimu Saulėje.
Taigi matome, kad poliarinė pašvaistė yra sudėtingų ryšių tarp žemės ir Saulės grandis.
Dabar jau žinome, kad šis reiškinys vyksta 80 – 1000 kilometrų aukštyje virš Žemės paviršiaus, rečiausiuose atmosferos sluoksniuose — jonosferoje.
Kas gi, būtent, sukelia poliarinę pašvaistę? Šiuo metu vyrauja nuomonė, kad ją sukelia išretėjusių dujų švytėjimas jonosferoje, veikiant Saulės siunčiamiems įelektrintų dalelių srautams. Poliarinės pašvaistės šviesa savo pobūdžiu šiek tiek, panaši į reklamos šviesą mums gerai žinomuose neoniniuose vamzdeliuose. Šiuose vamzdeliuose taip pat šviečia išretintos dujos, per kurias paleista elektros srovė. Saulė spinduliuoja elektringas daleles, kurias arti Žemės traukia magnetiniai poliai. Todėl jonosfera stipriausiai bombarduojama poliariniuose rajonuose ir ten dažniausiai pasirodo šiaurės pašvaistė.
KAS YRA GEIZERIAI?
Geizeriai — tai reta rūšis karštų iš kurių pastoviais laiko tarpais trykšta karšto vandens ir garų fontanai; šie fontanai kartais iškyla kelias dešimtis metrų. Geizeriai sutinkami tik veikiančių arba nelabai seniai užgesusių ugnikalnių rajonuose, vadinasi, ten, kur žemės gilumoje tebėra karštos magmos židiniai. Bet ne visur, kur veikia arba kada nors veikė ugnikalniai, yra geizerių. Jų galima rasti tiktai Islandijoje, šiaurinėje Naujosios Zelandijos saloje, nacionaliniame Jeloustono parke Kalifornijoje ir Vajomingo valstijoje (JAV), Kamčiatkoje ir Japonijoje. Didžiausias iš mums žinomų geizerių buvo Naujojoje Zelandijoje; į o kanalo viršutinės dalies skersmuo siekė daugiau kaip 20 metrų, o išmetamo vandens stulpas ištikšdavo iki 170 metrų. Šis geizeris drauge su daugeliu kitų buvo sugriautas 1886 metų birželio mėnesį, smarkiai išsiveržus Taravero ugnikalniui.
Geizeris — tai akmeninis, tuščiaviduris kūgis, pilnas tyro kaip kristalas vandens, kurio temperatūra paviršiuje siekia 80-90°. Kaipgi jis veikia? Kartkartėmis girdėti požeminis ūžimas; vanduo kūgio įdubime pradeda kilti kaip išgaubtas skliautas; paviršiuje pasirodo paskiri garų burbulai, jie triukšmingai sprogsta. Paskiau vanduo pradeda virti ir trykšta kelis metrus į viršų. Paskiau jis nurimsta, ir po tam tikro laiko — nuo kelių minučių ligi kelių valandų viskas pasikartoja nuo pat pradžios.
Retais atvejais sprogimas geizeriuose įvyksta žymiai staigiau. Pavyzdžiui, tokių geizerių yra Jeloustono vietovėje (JAV). Gilumoje, po geizerio kūgiu, pasigirsta baisus dundesys. Vanduo įdubime pradeda suktis, kunkuliuoti ir kyla į viršų. Iš vidaus išsiveržia garų stulpas, po to 30–40 metrų stulpu ištrykšta vanduo, jis virsta smulkiausiais purslais ir vėl krinta. Paskiau pakyla kitas, dar aukštesnis vandens stulpas ir išsisklaido į visas puses tarp milžiniškų garų debesų. Pasigirsta dar galingesnis dundesys, ir vėl vandens bei garų stulpas, pagriebdamas net akmenis, išsiveržia iš žemės. Pagaliau geizeris kuriam laikui aprimsta, o po to vėl viskas kartojasi.
Kuo galima paaiškinti tokį keistą karštųjų šaltinių elgesį?
Iš fizikos mums žinomas skysčių perkaitimo reiškinys. Jis vyksta tais atvejais, kai, ilgai verdant, visas oras pašalinamas iš skysčių, pavyzdžiui, iš vandens. Tada vanduo laikinai nustoja viręs, o jo temperatūra pakyla kiek aukščiau už virimo temperatūrą. Toliau kaitinant, garai išsiveržia staiga ir su jėga. Toks vanduo yra perkaitintas. Žemose vietose, tai yra ne perdaug aukštai virš jūros paviršiaus, vanduo verda, esant maždaug 100° temperatūrai. O jeigu vandenį spaudžia didesnis slėgis, tai jo virimo temperatūra yra tuo aukštesnė, kuo slėgimas didesnis. Vadinasi, slegiant dviem atmosferoms, vanduo verda, esant 121° temperatūrai, trim atmosferoms, esant — 134°, keturioms atmosferoms, esant — 140°, penkioms atmosferoms, esant — 152° ir t. t.
Tuose rajonuose, kur trykšta karšti šaltiniai, vanduo geizerių kanaluose ir supančiuose juos vulkaniniuose kloduose, veikiant magmos židinių šilumai, yra perkaitimo būklėje, o jo slėgimas priklauso nuo gylio (10 metrų vandens stulpas slėgimą padidina maždaug viena atmosfera).
Karšto vandens pripildytame geizerio kanale jau 10 metrų gylyje vandens temperatūra gali pasiekti + 120°, o 90 metrų + 180°. Tačiau, toliau šildomas aukščiau 180°, vanduo pradeda virti. Jam perkaitus, staiga į viršų besiveržiantieji garų burbulai pakelia su savimi dali vandens ir išmeta ji laukan. Tada vandens stulpas pasidaro mažesnis ir mažiau teslegia, o dėl to visas vanduo, kuris yra kanale, staiga virsta garais. Įvyksta aukščiau aprašytas sprogimas.
įvykus sprogimui, geizerio kanalą vėl užpildo karštas vanduo, ir viskas prasideda iš naujo.
KAS YRA ATMOSFERA?
Jūs, turbūt, kiek nustebsite, išgirdę, kad gyvenate milžiniško vandenyno dugne. Tiesa, jis daugeliu atžvilgių yra vandenynų priešybė.
Žmogus gali gyventi tiktai vandens paviršiuje. Jeigu jis pasinėręs išbus ilgiau kaip kelias minutes, tai užtrokš. Specialiu skafandru, į kurį pripumpuojama oro, galime pasinerti kelių dešimčių metrų gilumon. Povandeniniu laivu — kelis šimtus metrų. Plieniniu rutuliu — ligi keturių kilometrų. Mat, didėjant gyliui, didėja vandens sluoksnių slėgis.
Vandenyne kuo giliau, tuo tamsiau ir šalčiau. Kelių šimtų metrų gylyje viešpatauja visiška tamsa.
Tame vandenyne, kuriame mes gyvename — oro vandenyne — išskyrus slėgio didėjimą, viskas vyksta atvirkščiai. Čia geriausiai jaučiamės dugne. Kuo aukščiau pakylame, tuo sunkiau darosi mums kvėpuoti, nes oras ten retesnis.
Penkių kilometrų aukštyje turime naudotis deguonies balionu. Dar aukščiau net deguonis nepadės: mes tegalime pakilti ten kabina labai sandariomis sienelėmis, kurioje dirbtinai palaikome vienos atmosferos slėgį, tai yra tokį, kuris atitinka oro slėgi jūros lygyje.
Oro vandenynas, kurio dugne mes gyvename, tai yra atmosfera, siekia 1100 kilometrų aukščio.
Žemutinis atmosferos sluoksnis, siekiantis nuo 8 ligi 18 kilometrų aukščio, vadinamas troposfera. Čia sutelkta trys ketvirtądaliai visos atmosferos masės. Čia daugiausia vyksta visi mums žinomi reiškiniai: vėjai, audros, susidaro debesys ir rūkai, lyja lietus; pagaliau čia dangus atrodo šviesus, kartais žydras, kartais pilkas.
Dėl oro tankumo žemutiniuose atmosferos sluoksniuose labai palankios sąlygos gyvybei vystytis žemėje. Šis palyginti plonas oro sluoksnis izoliuoja mus nuo žudančios tarpplanetinės tuštumos su jos baisiu šalčiu. Čia vyksta visi reiškiniai, nuo kurių priklauso derlingumas, gyvybės įvairumas ir galinga jos jėga Žemėje.
Labai svarbią reikšmę turi cheminė atmosferos sudėtis. 78 procentus atmosferos oro sudaro azotas, 21 procentą — deguonis. Vieną procentą sudaro kai kurios kitos dujos, pavyzdžiui, argonas (0,9 procento), anglies dvideginis (0,03 procento). Tokios yra cheminių oro elementų proporcijos, susidarančios atmosferoje prie Žemės paviršiaus. Daugiau kaip 20 kilometrų aukštyje deguonies procentas atmosferoje smarkiai mažėja, išnyksta argonas, užtat atsiranda helis.
Nuo oro masių judėjimo, ypatingai intensyvaus troposferoje, Žemėje ima suktis vanduo. Judančios oro masės varo vandens garus, susidarančius virš jūrų, ir jie pasipila I žemynus atmosferinių kritulių pavidalu.
Virš troposferos yra kitas oro vandenyno sluoksnis — stratosfera. Jos viršutinė riba siekia 80 kilometrų. Nors čia oras yra labai retas, jis taip pat turi svarbią reikšmę gyvybei Žemėje, būtent — nepraleidžia tam tikros rūšies Saulės spindulių, žudančių gyvus organizmus. 35-40 kilometrų aukštyje oras turi palyginti daug ozono (tam tikra deguonies atmaina), kuris filtruoja Saulės šviesą, sulaikydamas bei sugerdamas aukščiau minėtus žudančius spindulius.
Daugiau kaip 80 kilometrų aukštyje yra dar retesnis oro sluoksnis. Jį vadiname jonosfera. Jis turi didelę reikšmę, pirmiausia radijo transliacijoms. Atsimušusios nuo jonosferos, radijo bangos pasklinda dideliais atstumais.
KOKIO DIDUMO ŽEMĖS PAVIRŠIUS?
1640 tokių valstybių, kaip Lenkija, galėtų tilpti visame Žemės paviršiuje, nes jo plotas yra 510 milijonų kvadratinių kilometrų. Iš jų 149 milijonus užima žemynai, o 361 milijoną — vandenynai. Taigi 71 procentas Žemės rutulio paviršiaus yra apsemtas vandens, o tik 29 procentus sudaro žemynai. Jeigu keliautume aplink pasaulį lėktuvu išilgai pusiaujo, tai tik ketvirtadalį kelio skristume virš žemynų, o tris ketvirtadalius —virš vandenyno.
KOKIO DYDŽIO ŽEMĖS APSKRITIMAS?
Pirmiausia reikėtų patikslinti, kokį apskritimą turime galvoje. Jeigu, norėdami apskristi Žemę, mes išskrisime lėktuvu iš Varšuvos, laikydamiesi kurso tiesiai į rytus, tai sugrįšime atgal iš vakarų pusės, nuskridę apie 25 tūkstančius kilometrų. Jeigu mes skristume iš Kenijos ugnikalnio rajono Afrikoje, arba išilgai pusiaujo, tai nuskristume 40 075,7 kilometro. Užtat jeigu startuotume tiksliai Šiaurės arba Pietų ašigalio kryptimi, arba išilgai meridiano, tai mes, nukeliautume 40 008,5 kilometro. Kodėl?
Todėl, kad Žemė ne tobulas rutulys, o kiek suplota ašigaliuose, labiau išgaubta Vakarų Afrikos — Lagūnų salų (Ramiajame vandenyne) kryptimi ir suplota Galapagoso-Sumatros salų kryptimi. Suspaudimas ašigaliuose sudaro 1/298, dėl tos priežasties poliarinis Žemės spindulys lygus 6357 kilometrams, o pusiaujo suspaudimas — 1/30 000. Todėl ilgiausias pusiaujo spindulys yra 6378,3 kilometro, o trumpiausias — 6378,1 kilometro.
Pusiaujo ilgis yra beveik dešimti kartų mažesnis už atstumą tarp Žemės ir Mėnulio. Bet mes kiekvienas per savo gyvenimą nueiname nuotoli, daug kartų didesni už pusiaujo ilgį. Tai liečia net tuos žmones, kurie didelę gyvenimo dalį praleidžia prie rašomojo stalo arba prie staklių. Kiekvieną dieną mes maždaug penkias valandas praleidžiame bevaikščiodami — vaikštome po kambarį, po kiemą arba gatve. Apskaičiuota, kad per dieną padarome vidutiniškai 10 tūkstančių žingsnių, tai yra nueiname apie 7 kilometrus, o per metus — 2400 kilometrų. Vadinasi, per 15 metų nueiname beveik 40 tūkstančių kilometrų, tai yra kaip tik tokį atstumą, kuris lygus pusiaujo linijos ilgiui.
Kas yra kosminės dulkės?
Tarpžvaigždinėje ir tarpplanetinėje erdvėje sutinkamos smulkios kietų. kūnų dalelytės, jas kasdienintame gyvenime vadiname dulkėmis. Norėdami atskirti jas nuo Žemės šių dalelyčių telkinius vadiname kosminėmis dulkėmis, nors jų fizinė sandara yra panaši. Tai nuo 0,000001 ligi 0,001 centimetro dydžio dalelytės, kurių cheminė sudėtis iki šiol aplamai nežinoma.
Dažnai šios dalelytės sudaro debesis, kurie pastebimi įvairiais būdais. Pavyzdžiui, mūsų planetų sistemoje kosminės dulkės buvo pastebėtos todėl, kad Saulės šviesa, išsisklaidydama jose, sukelia reiškinį, kuris nuo senų laikų žinomas kaip „Zodiako šviesa”. Zodiako šviesą mes matome labai šviesiomis naktimis tai silpnai švytinti juosta, nutįsusi danguje išilgai Zodiako (nuo to ir pavadinimas); ji palengva silpnėja, mums tolstant nuo Saulės (kuri tuo metu yra už horizonto). Zodiako šviesos intensyvumo matavimai ir jos spektro tyrimas rodo, kad ji atsiranda, Saulės šviesai išsisklaidant kosminių dulkių debesies dalelytėse, kurios supa Saulę ir siekia Marso orbitą (taigi, Žemė yra kosminių dulkių debesies viduje).
Kosminės dulkės tarpžvaigždinėje erdvėje pastebimos tokiu pat būdu.
Jeigu kuris nors dulkių debesis atsidurs netoli palyginti šviesios žvaigždės, tai tos žvaigždės šviesa išsisklaido debesyje. Tada šį dulkių debesį matome kaip šviesią dėmelę, vadinamą „nereguliariu ūku” (išsisklaidžiusiu ūku).
Zodiakas, Zodiako juosta — eilė žvaigždynų. esančia išilgai didelio dangaus sferos apskritimo, kuriuo vyksta matomasis metinis Saulės judėjimas.
Kartais kosminių dulkių debesis yra matomas todėl, kad jis užstoja už jo esančias žvaigždes. Tada jį atskiriame kaip palyginti tamsią dėmę žvaigždėtos dangaus erdvės fone.
Kosmines dulkes dar galima susekti trečiuoju būdu iš žvaigždžių spalvos keitimosi. Žvaigždės, esančios už kosminių dulkių debesies, aplamai yra žymiai raudonesnės. Eidama pro kosmines dulkes, beje, kaip ir pro Žemės dulkes, šviesa parausta. Šį reiškinį dažnai galime stebėti Žemėje. Ūkanotomis naktimis matome, kad toli nuo mūsų esantys žibintai skleidžia raudonesnę šviesą, negu arti esantieji, kurių šviesa iš tiesų nepasikeičia. Tačiau mes turime pridurti: spalva kinta tik nuo dulkių, susidedančių iš mažti dalelyčių. Ir kaip tik tokios dulkės dažniausiai būna tarpžvaigždinėse bei tarpplanetinėse erdvėse. O iš to fakto, kad šios dulkės parausvina už jų esančių žvaigždžių šviesą, mes darome išvadą, kad tos dalelytės labai mažos, apie 0,00001 cm.
Mes tiksliai nežinome, iš kur atsiranda kosminės dulkės. Greičiausiai iš tų dujų, kurias nuolat išmeta žvaigždės, ypač jaunosios. Esant žemai temperatūrai, dujos sušąla ir virsta kietu kūnu — kosminių dulkių dalelytėmis. Ir atvirkščiai, šių dulkių dalis, patekusi palyginti aukštą temperatūrą, pavyzdžiui, prie kokios nors karštos žvaigždės arba susidūrus dviem kosminių dulkių debesims, o tai mūsų Visatoje neretas reiškinys, vėl virsta dujomis.
AR NIEKAS VISATOJE NESTOVI VIETOJE?
Šių laikų astronomui ir fizikui aplamai nežinoma „sąvoka „stovėti vietoje”. Judėjimas ir rimtis santykinės sąvokos. Tai reiškia, kad jos turi prasmę tik tada, kai judėjimą ar rimtį imame ko nors atžvilgiu.
Kadaise žmonės buvo įsitikinę, kad Visatoje esąs „kažkas”, ką galima laikyti nejudančiu dalyku. Senovėje tas „kažkas” buvo Žemė, Koperniko laikais Saulė. Tačiau netrukus įžymusis Galilėjus įrodė, kad neturime jokio pagrindo manyti, jog Saulė arba kuris nors kitas kūnas Visatoje „stovi vietoje”.
Pagalvokime, kieno atžvilgiu tasai „kažkas” turi nejudėti arba stovėti vietoje. Jeigu kuris nors kūnas nejudės Saulės atžvilgiu, tai dar visai nereiškia, kad jis stovi vietoje, nes pati Saulė toli gražu nestovi vietoje. Lygiai taip pat nė viena žvaigždė nestovi vietoje.
Galima būtų dar paklausti: ar nežinome Visatoje (dviejų arba daugiau visiškai nejudančių kūnų? Ne, nežinome tokios kūnų poros arba grupės, nes, jeigu jų kūnai tam tikru momentu ir būtų vienas kito atžvilgiu rimties būvyje, tai jų savitarpio traukos jėga priverstų juos pajudėti.
IŠ KOKIŲ ELEMENTŲ SUSIDEDA VISATA?
Mes žinome, kad Visata susideda iš tų pačių elementų, iš kurių sudaryta Žemė ir kurie mums žinomi iš chemijos bei fizikos. Tačiau tai nereiškia, kad visur jų yra vienoda proporcija. Priešingai. Pavyzdžiui, Kosmose vandenilio dažnai sutinkama žymiai daugiau, negu Žemėje. Kaip tik taip būna visose arba beveik visose žvaigždėse ir, turbūt, tarpžvaigždinėje materijoje. Ten vandenilis sudaro apie 80 procentų medžiagos, tuo tarpu žemėje jo procentas mažesnis.
Tačiau galimas dalykas (nors ligi šiol stebėjimai to nepatvirtino), kad tam tikruose dangaus kūnuose gali būti ir kitų elementų arba tokių elementų atmainų kokių žemėje nežinome. Juk elementai nėra kažkas nekintama. įvairiomis sąlygomis susidaro įvairios elementų rūšys. Kadangi įvairiuose dangaus kūnuose yra įvairiausios sąlygos, neretai labai skirtingos nuo žemės sąlygų, vadinasi, ten gali taip pat atsirasti ir kitos elementų atmainos.
Kiekvienas elementas turi daug atmainų, vadinamų izotopais, kurie turi nevienodą atominį svorį, bet neišsiskiria fizinėmis ir cheminėmis savybėmis.
KĄ VADINAME VISATA?
Žodis „Visata” (kitaip sakant, Kosmosas) paprastai reiškia visą pasaulį. Ši sąvoka atsirado gilioje senovėje ir apima viską, kas egzistuoja nepriklausomai nuo mūsų sąmonės.
Žemė, kurtoje gyvena žmogus, yra vienas iš begalinės daugybės dangaus kūnų, sudarančių beribę Visatą. Daugelyje kūnų yra visos sąlygos gyvybei atsirasti ir vystytis.
KAS VALDO DANGAUS KŪNŲ JUDĖJIMĄ?
Dangaus kūnų judėjimas iš esmės nesiskiria nuo kūnų judėjimo Žemėje; taigi mūsų atsakymas vienodai tinka dėsniams, kurie valdo ir dangaus, ir žemės kūnų judėjimą.
Aplamai judėjimas priklauso nuo jėgų, veikiančių kūną, jam judant, taip pat ir nuo to, kas moksle vadinama pradinėmis judėjimo sąlygomis. Tai paaiškinsime pavyzdžiu.
Metame akmenį tam tikru kampu žemę. Jeigu jo neveiktų jokios jėgos, jis skristų tiesia linija pastoviu greičiu. Svorio jėgos veikiamas, akmuo lekia kreiva linija (parabole) ir pagaliau nukrenta ant žemės. Linija išlinksta nuo svorio jėgos. Jeigu judėjimo metu akmenį veiktų ir kitos jėgos, tai linijos forma pasikeistų.
Mes žinome, kad akmenys, sviesti nevienoda jėga (skirtingais greičiais) ir skirtingais kampais, lekia skirtingai, nors juos visuomet veikia ta patį jėga: svorio jėga. Vadinasi. akmens trajektorija (lėkimo kelias) taip pat priklauso ir nuo pradinio greičio, ir nuo kampo, kuriuo metame akmenį. Aplamai šitai ir vadiname pradinėmis judėjimo sąlygomis.
Įsivaizduokime, kad ėmėme tirti dangaus kūnų judėjimą. Jeigu mums žinomas dėsnis, pagal kurį jėgos veikia kūną, ir žinomos pradinės sąlygos, tai iš šių duomenų mes galime apskaičiuoti, kokia linija judės dangaus kūnas, ir galėsime numatyti, kur ir kada jis bus matomas danguje. Pavyzdžiui, jeigu nežinome arba nelabai tiksliai žinome dėsnį, pagal kurį jėgos veikia kūną, bet žinome pradines sąlygas, tai, stebėdami kūno judėjimą, galime nustatyti, koks jėgų veikimo dėsnis jį valdo. Ir pagaliau, jeigu žinome dėsnį, pagal kurį jėgos veikia kūną, tai, stebėdami jo judėjimą, galime nustatyti pradines sąlygas. Mes lyg įspėjame šio kūno praeitį, kurios negalima betarpiškai stebėti.
Dangaus kūnų judėjimą valdo daugiausia trauka tarp visų gamtos kūnų. Ši dėsnį vadiname visuotinės traukos dėsniu. Pirmą kartą jį suformulavo Izaokas Niutonas prieš du šimtus penkiasdešimt metų.
Pavyzdžiui, mūsų Saulės sistemos planetos juda daugiausia veikiant Saulės traukos jėgai (Saulę taip pat traukia kiekviena planeta). Tai vyksta todėl, kad Saulės masė daugiau kaip tūkstantį kartų didesnė už sunkiausios planetos masę. Planetų savitarpio traukos jėgos, palyginti su Saulės traukos jėga, nepaprastai mažos, ir kaip tik todėl planetos sukasi aplink saulę elipsinėmis linijomis, labai artimomis apskritimui. Kiti kūnai kometos pagal tą patį visuotinės traukos dėsnį juda aplink Saulę kreivėmis, artimomis parabolei. Tai, kad kometos juda kitaip, negu planetos, priklauso, aišku, nuo skirtingų pradinių judėjimo sąlygų.
Mes žinome daug žvaigždžių, kurios juda aplink abiejų kūnų masės centrą taip pat pagal visuotinės traukos dėsnį. Visuotinės traukos dėsnis atlieka pagrindinį vaidmenį visuose stebimuose dangaus kūnų judėjimuose, nors gamtoje yra ir kitų jėgų, kurios atskirais atvejais įveikia traukos jėgas. Pavyzdžiui, mes tai pastebime iš lekiančių iš Saulės smulkių įelektrintų dalelių judėjimo. Arti Žemės šios dalelės juda gan sudėtingomis kreivėmis, nes jas veikia Žemės magnetinis laukas. Vadinasi, čia susiduriame su magnetinėmis jėgomis. Aišku, tai nereiškia, kad šiuo atveju neveikia traukos jėgos. Jos taip pat veikia, bet žymiai silpniau, negu magnetinės jėgos.
Masės centru vadiname tašką, kurio nuotoliai nuo abiejų kūnų yra atvirkščiai proporcingi jų masėms. Šis taškas yra tiesėje, kuri jungia abu kūnus.