Lenktyninis automobilis — ne žaisliukas, o rytdienos technika, kurios poligonas ir laboratorija — lenktynių trasa baltuose druskos ežeruose.

Greičio rekordus dabar šturmuoja automobiliai su reaktyviniais varikliais, jais pasiekiama vis didesni greičiai. Dabar ten projektuojamas reaktyvinis automobilis, su kuriuo planuojama pasiekti 1200 km per val. greitį. Jis turėtų būti 11,0 m ilgio, 1,30 m aukščio, jo variklio trauka — 4000 kG, kėbulas iš stiklo plasto.

Tarptautinė automobilių federacija (FIA), vadovaujanti visam automobilių sportui ir registruojanti įvairius automobilių rekordus, ilgai nenorėjo pripažinti automobilių su reaktyviniais varikliais, nes pagal jos kodeksą automobiliu buvo laikomas tik toks ekipažas, kuris juda varančiųjų ratų dėka. Tačiau 1964 metais amerikiečių sportinės organiacijos pasiekė, kad FIA pagaliau pripažintų ir tokius automobilius.

Prasidėjo lenktyninių automobilių su dujų turbininiais ir reaktyviniais varikliais epocha.

Pirmasis lenktyninis automobilis dujų turbininiu, varikliu vadinosi „Mėlynoji paukštė”. Mėlynoji paukštė turėjo 4250 AG galios variklį, tačiau ji nesugebėjo skrieti greičiau už ,,Golden road”: žymusis anglų lenktynininkas Donaldas Kempbelas su ja pasiekė tik 648,72 kilometro per valandą greitį. Be to, „Mėlynajai paukštei” reikėjo labai daug kuro: 190 litrų aviacinio žibalo šimtui kilometrų keIio.

Tikrasis automobilių greičio rekordų šturmas prasidėjo, kai į lenktynių trasas įsiveržė automobiliai su reaktyviniais varikliais. Pirmiausia — garsioji „Amerikos siela” (,Spirit of America”). Šiuo triračiu supergreitu automobiliu amerikiečių lenktynininkas Kregas Bredlavas pasiekia 848,65 kilometrų per valandą greitį, o keturrate „Amerikos siela”, turinčia 17 tūkstančių arklio jėgų turboreaktyvinį varikli, 1965 metais jau skriejama 966,5 kilometrų per valandą greičiu. Tiesa, „Amerikos siela” panašesnė į žeme judančią raketą ar lėktuvą, negu į automobilį: ji turi tipišką lėktuvo fiuzeliažą, aukštą stabilizatoriaus sparną. Tačiau ir su tokiu automobiliu pasiekti garso greičio ribą kliudo… padangos, o ne variklis, nes reaktyviniams varikliams galios tam nestigtų.

1970 metų rudenį ant druskingo Jutos valstijos ežero dugno pasirodė dar vienas superautomobilis su rėksmingu užrašu ant šono — „THE BLUE FLAME” („Mėlynoji liepsna”). Tačiau automobilio pavadinimas — ne vien privaloma duoklė reklamai. Tai ir simbolis, atspindintis neįprastą automobilio ir ypač jo variklio konstrukciją. Mat „Mėlynosios liepsnos” varikliui kaip kuras buvo naudojamos. suskystintos —161° C gamtinės dujos tos pačios, kurių gelsvos liepsnelės kasdien plazda virš virtuvių viryklų. Su „Mėlynąja liepsna” automobiliu pabaisa — buvo tikimasi pasiekti 1450 kilometrų per valandą greitį. Maksimali variklio galia — 53 500 AG, jis pats — kosminio laivo ,Apolonas” variklio kopija, o kuro atsargų, sukauptų automobilio bakuose, pakakdavo tik 20 sekundžių važiavimo,

1970 metų lapkričio 23 d. amerikietis Haris Heibličas su „Mėlynąja liepsna” stoja į startą ir nuskrieja vienos mylios distanciją 1014,29 km per valandą greičiu. H. Heibličas pirmasis, kuriam nusišypsojo laimė vairuoti automobilį, viršijusį 1000 kilometrų per valandą greitį.

Vairuotojo dėmesys yra vienas iš pagrindinių eismo saugumo faktorių valdant vis galingesnius automobilius.

Galingų automobilių supirkimas Klaipėdoje.