Karlui Marksui priklauso žodžiai „žmogus gyvas gamta. Tai reiškia, kad gamta yra kūnas, su kuriuo žmogus kuri nuolat bendrauti, kad nenumirtų”. Mes vis daugiau ir geriau pažįstame gamtą, tą nuostabų, paslaptingą mūsų gerą pagalbininką — vaistinių augalų pasaulį. Visapusiškai patikrinama daugiametė liaudies medicinos patirtis. Ir tai yra teisinga, nes kartais augalų gydomosios savybės būdavo pervertinamos. Tačiau jau šiandien, kaip sako rašytojas V. Solouchinas, mes tvirtai įsitikinę galime tvirtinti, kad maža gėlelė — tai gamtos stebuklas, ji „moka tai, ko nemoka niekas žemėje”.

Vaistinius augalus žmonės žinojo jau gilioje senovėje. Vartodamas maistui įvairius vaisius, šaknis ir žoles, žmogus pradėjo pastebėti, kad kai kurie iš jų sukelia palengvėjimą. Gyvenimo patirtis tada buvo vienintelė pasaulio pažinimo forma. Tai, kas naudinga, buvo atrenkama ir įsimenama. Tikriausiai,— rašė Čarlzas Darvinas, visas mitybines, jaudinamąsias ir gydomąsias neišvaizdingiausių kiekvienos šalies augalų savybes pirmieji atrado laukiniai žmonės, kuriuos tam paskatino būtinas reikalas; jos nesuskaičiuojamą gausybę kartų buvo panašiai bandomos, o praktiškai įgytos žinios perduodamos žodžiais vienas kitam ir palikuonims. Pavyzdžiui, argi nenuostabu, kad trijų skirtingų pasaulio dalių čiabuviai sugebėjo išskirti iš daugybės kitų vietinių augalų, kad arbatos, matė (paragvajiškoji arbata) lapai ir kavos vaisiai turi savyje mitybinės ir jaudinančios medžiagos, kuri, ją chemiškai ištyrus, pasirodė esanti identiška visų trijų augalų.

Patirtis ir stebėjimai leido žmonėms atskleisti savybes daugelio augalų, kurie palaipsniui pateko j liaudies medicinos arsenalą. Pavyzdžiui, susierzinus gyvuliams arba esant kokioms nors kitoms neįprastoms jų reakcijoms, žmonės aptiko augalus, kurie sukelia šias reakcijas, ir vėliau juos vartojo gydymui. Šiandien žinome, kad gerti kavą prieš miegą nepatartina: gėrimas sujaudina. O štai tokias kavos savybes, pagal arabų legendą, atrado piemuo, kuris pastebėjo, kad suėdusios kavamedžio lapų, ožkos susierzina, nemiega naktį. Vėlgi gyvulių stebėjimai leido surasti senovėje laikytą „stebuklingąja žole” šlamagraižę, leuzėją, arba maralo šaknį, nes buvo pastebėta, kad maralai (sibiriniai elniai), ėsdami šio augalo šakniastiebius, pasidaro stiprūs. Maralo šaknies cheminė sudėtis dar nevisiškai ištirta, bet terapinis jos efektas akivaizdus.

Nedaug yra patikimų duomenų,apie vaistinius augalus, kurie buvo vartojami gilioje senovėje įvairiose pasaulio šalyse. Tačiau etnografijos ir archeologijos duomenys ir pirmiausia raštijos paminklai padėjo mums rasti medžiagos apie gydymo raidą tais laikais.

Apie vaistinius augalus praeityje trumpa, bet gana išsami informacija pateikta knygoje „Vaistiniai augalai (augalai gydytojai)” (1976), kurią parašė vienas iš tarybinės farmakologijos ir farmakognozijos kūrėjų, didelis šios srities specialistas A. Hamermanas su bendraautoriais.